Sirinis žiurkėnas, dar žinomas kaip auksinis žiurkėnas, natūraliai paplitęs Viduriniuose Rytuose. Jis sutinkamas tik ribotoje teritorijoje – Alepo plokščiakalnis Sirijoje ir kai kurios rytų Turkijos vietovės. Sirinis žiurkėnas pirmiausia sutinkamas atvirose stepėse, kurios būdingos Alepo plokščiakalniui. Dėl žmogaus veiklos ir vis didėjančios urbanizacijos, žiurkėnai pradėjo plisti į žemdirbystės teritorijas.

Sirinis žiurkėnas – vidutinio dydžio graužikas, sveriantis apie 100–125 g. Jo kailis aukščiausioje kūno dalyje yra auksinės spalvos, pereinantis į pilką arba baltą pilvo srityje.

Siriniai žiurkėnai yra visaėdžiai, minta sėklomis, riešutais, įvairiais vabzdžiais, įskaitant skruzdes, muses, tarakonus ir vapsvas. Jie taip pat sandeliuoja maistą jį savo urvuose.

Siriniai žiurkėnai yra vienišiai ir labai teritoriniai. Jie agresyviai elgiasi su kitais tos pačios rūšies atstovais, išskyrus poravimosi laikotarpį. Teritoriją žymi kvapų liaukomis. Jie aktyvūs naktį, o dieną ilsisi savo urvuose. Naktį jie gali nukeliauti apie 12 km rinkdami maistą ir nešdami jį atgal į urvus.

Sirinis žiurkėnas turi labai trumpą nėštumo trukmę – apie 16 dienų. Jaunikliai gimsta bejėgiai, su užmerktomis akimis, tačiau jų akys atsiveria po 12-14 dienų. Žiurkėnai lytiškai subręsta maždaug per 1 mėnesį.

Sirinis žiurkėnas yra įtrauktas į IUCN raudonąją knygą kaip nykstantis dėl riboto geografinio paplitimo ir mažos populiacijos. Didžiausia grėsmė laukinėms populiacijoms kyla dėl žmogaus veiklos, įskaitant jų buveinių naikinimą ir žemės ūkyje naudojamų chemikalų.

Siriniai žiurkėnai tapo populiariais naminiais gyvūnais dėl savo mažo dydžio ir lengvo priežiūros. Be to, dėl jų trumpo nėštumo laikotarpio, šie žiurkėnai naudojami įvairiuose biologiniuose, medicininiuose ir genetikos tyrimuose.